ŽEMAĨTĖ. MARTÌ 

 

Niẽko nevei̇̃ksi, matušė̃le, rei̇̃k léisti JONÙKUI vèsti; tegul̃ i̇́eško mergõs sù gerà dalià… Apsimokė́sim šiek ti̇́ek skolàs... Negali̇̀ niẽkur nė̃ nósies iški̇̀šti, labiáusiai karčiamojè, kai̇̃p apstõs, vi̇́enas – palū́kų, ki̇̀tas – šiẽno, pasė́lio; ki̇̀tas vė̃l, kai̇̃p vélnias, prisispýręs kamantinė̃s: „Kuomèt atidúosi? Kuomèt atidúosi?“, ródos, kàd niẽko daugiaũ nė̃ šnekė́ti nebemóka. 

– Užtàt kõ válkiojies põ kar̃čiamas? – priki̇̀šo pati̇̀. 

– Kažiñ kai̇̃p nenorė́tumei ei̇̃ti, bèt kai̇̃p apstõs miestè, tai̇̃ nemi̇̀tęs turi̇̀ vèsties añt pùskvortės. Bepigù dár, kàd tõ užtèktų. Tàs priẽ tõ, tàs priẽ tõ, bevéizint į̇̃ keli̇̀s bùtelius ĮVÃRĘ, õ kai̇̃p pasiger̃s – tikri̇̀ velniai̇̃: įmanýtų suplė́šyti ùž tàs biẽso skolàs... Atidúosiu gyvẽnimą, tesiži̇̀no vai̇̃kas, tegul̃ mokė́sis, niẽkur nebesiki̇̀šiu. 

– Kai̇̃pgis, kai̇̃pgis, tõ betrū̃ko! Atidúok vi̇̀ską, paskui̇̃ vai̇̃kas bevadžiõs mùs ùž čiuprõs! Àš nedúosiu, neužléisiu, kõl ti̇̀k gyvà! – šaũkė pati̇̀, kaskar̃t didžiaũ įniršdamà. – Nepadúosiu sámčio, nenóriu poniõs añt sàvo galvõs, àš neméilysiu ką́snio i̇̀š marčiõs rañkų, tõ nebùs, neprašaũ! 

– Nà, nà, nà, tarškė́k netarškė́jusi, kai̇̃p žỹdo rãtai! Gyvénk, gyvénk, nepadúok, õ kai̇̃p ištaksavõs skõlininkai, bùs táu šmi̇̀kšt per̃ danti̇̀s! Benè táu marti̇̀ sprándą nusùks? Neláidyk liežùvio – ir̃ bùs gerai̇̃. 

– Dė̃l màno liežùvio išsitèks marti̇̀, – atšóvė pati̇̀, – bèt táu tai̇̃ užrùks, nebeturė́si i̇̀š kõ sprógti. Kàs padãrė tàs skolàs? Màžne vi̇̀są gyvẽnimą pravarei̇̃ per̃ gérklę! Ar̃ negalė́tumei dár gyvénti, dorai̇̃ el̃gdamos? Maũšas, beróds, prakùto, bèt tù nusmukai̇̃. Añt gãlo, mar̃čią užsodi̇̀nsi añt sprándo, paláuk, išmanýsi tù!.. 

– Tylė́k, nà! – sušùko výras. – Tuõj gáuni į̇̃ snùkį! Kai̇̃p sakaũ, tai̇̃p ir̃ bùs. Jonùkas vès, gaũs pãspirtį ir̃ galė́sime gyvénti, kai̇̃p gyvẽnę. 

– Nebeñt tai̇̃p, tai̇̃ pridúosiu, – tãrė mótina. – Àš šeimininkáusiu, õ marti̇̀ tegul̃ sáu bū̃na añt šaliẽs, parsinèš sáu dúonos. 

– Liẽpsiu Jonùkui pasiprašýti Mataũšą į̇̃ piršliùs, – šnekė́jo tė́vas, – ir̃ tegul̃ ei̇̃na pàs Dri̇́ežo Kãtrę; nõrs nelabai̇̃ áiški, bèt pinigai̇̃, kai̇̃p jéi rañkoje. Dúoda kẽturis šimtùs, ir̃ dali̇̀s nemažà, õ màno gyvẽnimas nõrs ir̃ apgriùvęs, bèt žẽmė gerà. Nečiáudės Dri̇́ežas, õgi ir̃ Jonùkas ar̃ nè výras... ir̃ i̇̀š stuomeñs, ir̃ i̇̀š liemeñs, pati̇̀ks mer̃gai. 

– Ši̇̀taigis táu! Ką̃ gi̇̀ beišsiskýręs tą̃ pajúodėlę, didnõsę, pataikū̃nę, valiū̃kę! – paki̇̀lo šaũkti pati̇̀. – Išlẽpinta, išpustýta, išsitai̇̃siusi, trãtanti, muslinúota, krakmolúota, ir̃ ei̇̃s pastỹrusi, kai̇̃p pūslė̃. Neganà į̇̃ bažnýčią išsikvarkliúoja, bèt ir̃ põ namùs išsipuõšusi, kai̇̃p panà. Ei̇̃s šiẽno grė́bti – apvalkė̃lis báltas, skepetė̃lis, prikyštė̃lė išdáilinta, kai̇̃p i̇̀š pi̇́eno plaũkusi! Ar̃ tàt kurią̃ diẽną bùs šeiminiñkė? Visà i̇̀škyla, kàd išei̇̃na sù grėbleliù, õ põ namùs, sãko, nepasi̇̀ima nė̃ kókio darbẽlio, ti̇̀k šlavinė́ties, plovinė́ties, tai̇̃ įsė̃s į̇̃ staklelès, tai̇̃ siuvinė̃lį nusitver̃s, vi̇̀s niẽkniekius, õ sunkaũs dárbo niẽko. Tfù! Tokiõs lengvadar̃bės neprašaũ. Mán nerei̇̃k cãckų pacãckų! Mán rei̇̃k tokiõs pàt purvãbridės, kai̇̃p ir̃ àš pati̇̀! 

– Nà, mótin, ką̃ tù čià pliauški̇̀? Kàs gi̇̀ tuõs dárbus nudi̇̀rba? Jùk Dri̇́ežas kitõs mergõs nesam̃do, Katri̇̀kė vienà tėrà; tė́vas tóks šnerkšlỹs, spáudžia priẽ dárbo, kai̇̃p pašė́lęs.